Mūsų venų sistema

Plačiai išsišakojusi kraujagyslių sistema išnešioja kraują po visą mūsų organizmą.

Išsiplėtimas

Kraujagyslių gebėjimas išsiplėsti yra labai svarbi kraujotakos sistemos savybė.Arterijos stabilizuoja pulsuojančią kraujo srovę iš širdies ir užtikrina sklandžią kraujotaką visoje arterijų sistemoje. Venos gali išsiplėsti kur kas labiau nei arterijos, nes jų sienelės yra plonesnės. Net neženkliai pakilus veniniam kraujospūdžiui, kraujo tūris venų sistemoje padidėja apie aštuonis kartus labiau nei arterijose. Dėl to, venos yra tarsi kraujo rezervuaras – jose gali kauptis didelis kraujo kiekis, kurį galima panaudoti, kai reikia papildomo aprūpinimo krauju kitoje kraujotakos vietoje.

Venų sistemos svarba

Veninių kraujagyslių tinklas yra kur kas labiau išsišakojęs ir sudėtingesnis nei arterijų.

Veninė sistema perneša kraują be deguonies iš organizmo atgal į širdį, o iš ten į plaučius. Panaudotas, bedeguonis kraujas kapiliarais ir venulėmis patenka į venas, kuriomis yra grąžinamas į širdį.

Dėl savo struktūros, venų sistema atlieka kraujo kaupimo funkciją. Joje saugoma iki 70 proc. cirkuliuojančio kraujo. Ši venų kaip rezervuaro funkcija leidžia joms sureguliuoti į širdį grįžtančio kraujo tūrį taip, kad būtų patenkinti pasikeitę organizmo poreikiai.

Didžiosiose venose, ypač rankų ir kojų, yra vienos krypties vožtuvai. Kiekvieną vožtuvą sudaro dvi burės (rageliai). Tekėdamas į širdį, kraujas priverčia ragelius atsiverti lyg varstomas duris. Kraujui pro jas pratekėjus, „durys“ užsidaro, o pratekėjęs kraujas savo svoriu stumia jas atgal. Vožtuvai užtikrina kraujo tekėjimą viena kryptimi (į širdį), ir neleidžia kraujui tekėti atgal.

Kiekvieną dieną mūsų venų sistema į širdį perpumpuoja apytiksliai 7 000 litrų kraujo.

Venų sistemos anatomija

Venos skirstomos į:

• giliąsias venas, išsidėsčiusias giliai mūsų kūne, raumenyse ir išilgai kaulų,
• paviršines venas, esančias riebaliniame sluoksnyje po oda,
• trumpąsias venas, vadinamas jungiamosiomis venomis, kurios jungia paviršines venas su giliosiomis.

Giliosiomis venomis kraujas teka į širdį. Jų vienpusiai vožtuvai neleidžia kraujui tekėti atgal. Giliosios venos išsidėsčiusios raumenyse, todėl, kai raumuo yra aktyvus (susitraukia, juda), jis suspaudžia giliąsias venas ir priverčia kraują tekėti į širdį. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą mums žengiant žingsnį, blauzdos raumuo suspaudžia giliąsias blauzdos venas ir stumia kraują koja aukštyn.

Paviršinėse venose taip pat yra vožtuvų, tačiau jų nesupa raumenys. Todėl raumenų susitraukimo veiksmas kraujo tekėjimo paviršinėse venose neskatina ir jis teka lėčiau už kraują giliosiose venose. Didelis kraujo kiekis iš paviršinių venų nukreipiamas į giliąsias venas per jas jungiančias trumpąsias venas.

Venų funkcionavimas priklauso nuo jų išsiplėtimo arba lankstumo. Kojų venos nėra tokios lanksčios, kaip esančios arčiau širdies. Kojų venos yra storesnės nei smegenų ar rankų venos. Bėgant metams, venų elastingumas mažėja dėl elastinių skaidulų jų sienelėje mažėjimo.

Venų problemos

Dažniausiai pasitaikančios venų problemos.

Venų varikozė

Varikozinė vena – tai vena, kurioje kraujas susikaupia taip, kad ji išsiplečia ir paviršinė vena ištinsta, ji atrodo susisukusi ir gali tapti skausminga, gali atsirasti niežulys ar nuovargio jausmas. Dažniausiai tai atsitinka kojų venoms ir dažniau kamuoja moteris nei vyrus.

Varikozę gali sukelti keletas priežasčių, kurių svarbiausia – silpna venos sienelė. Sienelės silpnumas gali būti paveldėtas arba įgytas su amžiumi (dėl elastinių skaidulų netekimo), dėl nutukimo ar nuolatinio ilgo stovėjimo.

Kai vena išsiplečia ir pailgėja, tarp vienpusio vožtuvo ragelių atsiranda tarpas ir jie negali tinkamai užsiverti. Dėl sunkio jėgos poveikio venos daliai, esančiai žemiau šio pažeisto vožtuvo, tenka didesnio kraujo kiekio spaudimas. Dėl padidėjusio hidrostatinio slėgio venos išsiplečia, o aplinkiniai audiniai išbrinksta.

Voratinklinės venos

Voratinklinės venos – tai išsiplėtę smulkūs veniniai kapiliarai, dažniausiai odos sluoksnyje. Jie gali atsirasti dėl venų varikozės arba gali būti sukelti hormoninių veiksnių (ypač moterims nėštumo metu).

Voratinklinės venos nesukelia skausmo ar kitų problemų. Tačiau matomos ant odos, jos gali atrodyti nepatraukliai.

Lėtinis venų nepakankamumas (LVN)

Venų varikozė ir vienpusių vožtuvų defektai gali išsivystyti į lėtinį venų nepakankamumą, ypač nutukusiems asmenims. Lėtinis venų nepakankamumas (LVN) yra venų grįžtamumo (kraujo tekėjimo iš periferijos į širdį) sutrikimas, kuris sukelia nepatogumą, tinimą ir odos pokyčius. Galūnės gali tapti tokios neaktyvios, kad jų medžiagų apykaitos poreikiai apsirūpinti deguonimi ir maistinėmis medžiagomis bei išsilaisvinti nuo atliekų gali būti sunkiai patenkinami. Šioje situacijoje, bet kokia trauma ar spaudimas gali sukelti ląstelių žūtį ir nekrozę.

Trombozė (trombų formavimasis venose)

Trombas yra kraujo krešulys, prisitvirtinęs prie kraujagyslės sienelės. Trombai gali susiformuoti ir arterijose, tačiau venose jie susidaro dažniau.

Venų trombozę skatina trys veiksniai:

• venų stazės (pvz., nejudrumas, amžius, širdies nepakankamumas),
• vidinio venų paviršiaus pažeidimai (pvz., traumos, intraveniniai vaistai),
• būklės, dėl kurių kraujas linkęs krešėti (hiperkoaguliuojama būklė, pvz., paveldėtos ligos, piktybiniai navikai, nėštumas, geriamųjų kontraceptikų vartojimas ar pakaitinė hormonų terapija).

Kraujo krešuliai (trombai) gali susidaryti giliosiose venose ir sukelti giliųjų venų trombozę (GVT) arba paviršinėse venose (paviršinių venų trombozė).

Paviršinėse venose paprastai taip pat atsiranda uždegimas, tačiau krešuliai (arba trombozė) nesusidaro (paviršinis tromboflebitas).

Paviršinių venų trombozė yra paviršinių venų, paprastai rankų ir kojų, uždegimas ir krešulių susidarymas. Oda virš venos parausta, patinsta ir pasidaro skausminga. Paprastai ši būklė gydoma kojas laikant pakeltas, ilgiau ilsintis ir vaistais nuo skausmo.

Giliųjų venų trombozė dažniausiai išsivysto kojose arba dubens srityje, tačiau kartais gali atsirasti ir rankų venose.

Rizikos veiksniai